Žodis „prokuroras“ kilęs iš lotynų kalbos žodžio „procurale“, išvertus į lietuvių kalbą reiškia „rūpintis“.

Yra žinoma dar Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (nuo 1388 m.) veikusį Prokuratoriaus institutą. Tai buvo toks asmuo, kuris teikė teisinę pagalbą asmenims ir atstovavo jiems LDK teismuose. Prokuratorius (iš lot.k. procurator – globėjas, valdytojas, patikėtinis) buvo gerai apmokamas pareigūnas, bet Teismas galėjo jį įpareigoti ginti neturtingųjų bajorų, našlių ir našlaičių interesus nemokamai. Už nesąžiningą atstovaujamojo interesų gynimą ar jo interesų išdavimą prokuratorius galėjo būti baudžiamas net mirtimi. Vėliau bajorų bylose prokuratoriumi galėjo būti tik bajoras, kitose bylose ir miestietis. Bet 1840 m. Rusijos imperijai užkariavus LDK nustojo galioti Lietuvos statutas ir prokuratorių veikla baigėsi.

Prokuratūros kūrimosi pradžia

Teisinis pagrindas kurti prokuratūrą atsirado 1919 metų sausio 16 d. įsigaliojus Laikinajam Lietuvos Teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymui. Jame buvo parašyta, kad „prie apygardos teismo ir Vyriausiojo Tribunolo yra Valstybės Gynėjai (Prokuratoriai) ir jų padėjėjai“. Tai buvo šios svarbios teisėsaugos institucijos savarankiško kelio pradžia. Prie teismų buvo kuriamos valstybės gynėjo ir jo padėjėjo pareigybės. Jų įgaliojimų teises ir pareigas nustatė nuo Rusijos laikų likę baudžiamieji įstatymai. Tačiau tuo metu Nepriklausomos Lietuvos valstybės prokuratūros kūrimą stabdė vokiečių karininkų buvimas, bolševikų puldinėjimai, Lenkijos okupacija; Klaipėdos krašte veikusi Vokietijos teisė. Nebuvo ir jokio teisės akto, numatančio prokuratūros funkcijas, įgaliojimus, organizacinę sistemą. Bet labiausiai trūko teisininkų, ypač lietuvių tautybės ir mokančių lietuviškai rašyti.

Pats teisingumo ministeris Petras Leonas Paaiškinimo įstatymui aplinkraštyje skelbė, kad „daugelis teisminės valdžios institucijų, iš pradžių, iki gyvenimas parodys jų reikalingumą, nekuriamos“. 1919 m. vasario mėn. (tikslesnę paskyrimo datą patvirtinančių dokumentų nesurasta) valstybės gynėju buvo paskirtas teisininkas Kazys Samajauskas. Šias pareigas jis ėjo truputį daugiau nei mėnesį. 1919 m. kovo 6 d. valstybės gynėju prie Kauno apygardos teismo paskirtas Rapolas Skipitis rašo: „Kurį laiką buvau vienintelis valstybės gynėjas visai Lietuvai, nes Marijampolės apygardos teismas ir prie jo prokuratūra organizavosi vėliau, o Šiaulių ir Panevėžio apygardos teismai su prokuratūromis – dar vėliau. Vėliau buvo organizuotas ir Kariuomenės Teismas. Ir Vyriausiojo Tribunolo prokuroro pareigas turėjau eiti“ (R. Skipitis, Nepriklausomą Lietuvą statant, Čikaga, 1961). R. Skipitis Valstybės gynėju buvo iki 1920 m. birželio 18 d., tai yra iki paskiriant vidaus reikalų ministru. Tai buvo sunkiausias prokuratūros organizavimosi periodas, rašo Antanas Kriščiukaitis, Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas, knygoje „Lietuvos teismas. 1918 – 1928“.

Vyriausiojo Tribunolo Prokuratūra pradėjo savarankiškai veikti nuo 1921 m. vasario mėnesio. Tada Vyriausiojo Tribunolo valstybės gynėju buvo paskirtas Jurgis Kalvaitis. Tarpukario Lietuvoje valstybės gynėjo institucija 1933 metų Teismų santvarkos įstatymu buvo pavadinta Prokuratūra. Šis įstatymas, kuris įsigaliojo 1933 m. rugsėjo 15 d., skelbė (262 str.): „Teisingumo ministeris yra vyriausiasis Respublikos prokuroras. Jis vadovauja Vyriausiojo Tribunolo, Apeliacinių Rūmų ir apygardų teismų prokurorams ir jų padėjėjams ir juos prižiūri.“ Teismų santvarkos įstatymas nustatė prokuratūros sistemą, valstybės gynėjams ir jų padėjėjams sugrąžino prokurorų ir prokurorų padėjėjų pareigybių pavadinimą, įprasmino šios institucijos veiklą suteikdamas papildomų funkcijų. Prokurorus ir jų padėjėjus skirdavo ir atleisdavo Respublikos prezidentas teisingumo ministro teikimu. Prokurorais ir jų padėjėjais galėjo būti asmenys, sulaukę 25 metų, turintys aukštąjį išsilavinimą, tam tikrą darbo stažą ir išlaikę reikiamus egzaminus. Prokuratūros buvo sudaromos prie apygardos teismų, Apeliacinių rūmų ir prie Vyriausiojo Tribunolo. Apygardos prokuroras vadovavo apygardos prokuroro padėjėjams, vykdė apygardos teismo teisminę priežiūrą. Apeliacinių rūmų prokuroras vadovavo apygardų teismų prokurorams ir jų padėjėjams. Vyriausiojo Tribunolo prokurorams vadovavo apygardų teismų ir Apeliacinių rūmų prokurorams bei jų padėjėjams. Tardytojai, kaip ir kiti prokuratūros darbuotojai, buvo prie teismų.

Prokuratūra Lietuvos okupaciniu laikotarpiu

Po 1940 metais įvykdytos okupacijos ir vėlesnės aneksijos prokuratūros ir tardymo aparatas buvo skubiai pertvarkomas SSRS prokuratūros organų sistemos pavyzdžiu. Jau 1940 m. liepos 1 d. einančio Lietuvos Respublikos prezidento pareigas Justo Paleckio aktu, t. y. gerokai anksčiau negu Lietuva buvo inkorporuota į SSRS sudėtį, daugelis vadovaujančių prokuratūros darbuotojų centre ir vietose buvo atleisti iš pareigų. Okupacijos laikotarpiu (1940–1990 m.) šalyje veikė RSFSR ir SSRS prokuratūros nuostatai ir Maskvos skiriami prokurorai.

Pirmasis prokuratūros pastatas A. Smetonos (tuometinėje N. Gogolio) gatvėje, Vilniuje buvo pastatytas apie 1960-uosius metus. Nuo 1990-ųjų kovo iki 1991-ųjų rugpjūčio jame buvo įsikūrę Sovietų Sąjungos armijos kareiviai.

Prokuratūra atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę

1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, 1990 m. kovo 22 d Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas savo septynioliktajame posėdyje svarstė šalies prokuroro skyrimą. Parlamento teisinės sistemos komisija akcentavo, kad būtina keisti iki šiol buvusią sovietinę prokurorinės priežiūros doktriną – ginti valstybę nuo žmogaus – atvirkščia – ginti žmogų ir pilietį nuo valstybės.

1990 m. kovo 23 d. Lietuvos Respublikos prokuroru paskiriamas Artūras Paulauskas ir šią datą galima laikyti nepriklausomos Lietuvos prokuratūros kūrimosi pradžia.

1990 m. kovo 30 d. šalies prokurorai susirinko į Vilnių, A. Smetonos gatvėje esantį Generalinės prokuratūros pastatą, ir vieningai pareiškė savo ištikimybę Lietuvos įstatymams. Buvo ryžtingai atsisakyta svetimos valstybės – SSRS – emisarų, atvykusių į Vilnių, mėginimų klasta ir smurtu susigrąžinti Lietuvos prokurorų paklusnumą bei priklausomybę Maskvai. Prokurorai vienas po kito paliko salę demonstratyviai išreikšdami atsisakymą paklūsti Maskvos įstatymams. Ši diena dabar kasmet minima kaip Prokuratūros diena.

1990 m. Lietuvos Respublikai atgavus nepriklausomybę, mūsų visuomenė susidūrė su istoriniais pokyčiais. Radikaliomis socialinėmis reformomis ne tik buvo kuriama demokratinė valstybė, bet jos turėjo įtakos ir šalies teisėsaugos sistemai. Pareigūnams teko susidurti su ypač brutaliais nusikaltimais, o jų tyrimas ir baudžiamasis persekiojimas turėjo būti grįstas įstatymo viršenybės principu. 

1990 m. liepos 27 d. priimtas pirmasis Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas, jis nustatė prokuratūros organizavimo ir veiklos tvarką. Prokuratūros vadovas vadinamas Lietuvos Respublikos generaliniu prokuroru.

Siekiant pagerinti tardymo organizavimą svarbiausiose bylose 1991 m. sausio 9 d. prie Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros įkurtas Nusikaltimų tyrimo departamentas.

1993 m. atsirado techninio prokuroro padėjėjo etatai – priimti pirmieji prokuroro padėjėjai.

1993 m. balandžio 5 d. įsteigtas Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamentas, kuriam buvo pavesta pažaboti tuo metu šalyje bujojusį nusikalstamų grupuočių vykdytą verslininkų ir įmonių turto prievartavimą, vadintą reketu, kurį lydėjo nužudymai, sprogdinimai, padegimai ir kiti itin sunkūs nusikaltimai. Vėliau tokie padaliniai buvo įkurti ir apygardų prokuratūrose.

1995 m. sausio 1 d.  buvo reformuota Lietuvos Respublikos prokuratūros sistema ir įsteigtos Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio apygardų prokuratūros.

1999 m. sausio 25 d. prie savo namų nužudytas Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Gintautas Sereika. 2000 m. lapkričio 5 d. netoli Panevėžio važiuodama automobiliu kartu su policijos pareigūnu Sergejumi Piskunovu žuvo Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotoja Vida Kazlauskaitė.

2004 m. balandžio 30 d. priimtas Lietuvos Respublikos prokurorų etikos kodeksas.

Lietuvos Respublikos prezidento 2004 m. gruodžio 13 d. dekretu Nr. 169 „Dėl prokuratūros pareigūnų atributų etalonų patvirtinimo“, buvo patvirtinta prokuroro mantija su simboliu – Lietuvos valstybės herbu, prokuroro ženklas, prokuroro garbės ženklas „Už nuopelnus“ 1-ojo laipsnio medalis ir prokuroro garbės ženklas „Už nuopelnus“ 2-ojo laipsnio medalis. Juos galima rasti čia.

2008 m. lapkričio 21 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir Vilniaus apygardos prokuratūra įsikūrė naujame pastate Rinktinės gatvėje, Vilniuje. Naujo pastato statybos buvo pradėtos 2006 m. spalį, statybos darbų vertė – 88,1 mln. litų (su baldais ir įrengimais – 89,4 mln. litų). Bendras pastato statybinis tūris 73,743 m³. Daugiau informacijos galima rasti čia.